Naujienos

Paskelbta savaitraštyje "Respekt" 2024-02-19, https://www.respekt.cz/tydenik/2024/8/kdyz-rusove-zautoci-utopime-je-v-mocale Pažeidžiamiausios Europos vietos gyventojai ruošiasi agresijai iš rytų Jei nedrebėtų langų stiklai, čia bū-tų beveik rojus. Kai sutuoktiniai Vytenis ir Eglė Sakalai prieš metus nusprendė apsigyventi ir auginti savo mažametį vaiką šiam-e name vidury miškų ir viržynų, atokiau nuo didmiesčio šurmulio, apie riziką nelabai galvojo. Išsipildė jų svajonė, jie renovavo medinį namelį švedišku stiliumi ir iki pilnos laimės nieko netrūko. Tačiau šis rojus turi kaimynus: nuo Sakalų ūkio slenksčio iki Baltarusijos sienos iš vienos pusės vos dešimt kilometrų, o iš kitos – šimtas kilometrų iki Rusijos sienos. Šeima gyvena Lietuvos teritorijoje, vadinamoje Suvalkų kišene, dabar laikoma pavojingiausia vieta Europoje. Būtent čia gali įsiveržti Rusijos kariuomenė, jei ji užpultų NATO teritoriją.

Šautuvas ir kardas

„Nuo šio ryto tai jau kelintas kartas. Baltarusiai šaudo netoli nuo čia esančioje šaudykloje, rengia ten manevrus“, – aiškina Vytenis Sakalas, sutikdamas žurnalistus. Surasti jo namus nelengva, nuo pagrindinio kelio čia veda žvyrkelis, vienoje vietoje išsišakojantis į kelias puses, ir tik sodybos šeimininko nurodymų telefonu dėka iš antro karto pataikome į reikiamą. Viduryje didelės proskynos pagaliau pasirodo Sakalo namas, įsikūręs dideliame sode.

„Daug metų gyvenome Vilniuje, bet po to miestu nebebuvome patenkinti. Per daug mašinų, per daug žmonių, per daug šurmulio. Mano tėvas kilęs iš šių vietų, pažinojome vietinę gamtą, tad pradėjome dairytis čia. Ir, kaip matote, radome tobulą vietą“, – apie kelią iš miesto į kaimą pasakoja Sakalas ir pakviečia mus į vidų. Vasarą sėdėtume ant kėdžių po medžiu, aplink dūgztų bitės, šio krašto simbolis, bet dabar spaudžia speigas, todėl pokalbis vyksta šilumoje, jaukiai, prie baltai tinkuotos krosnies.

Trisdešimtmetis Sakalas dirba IT specialistu ir prie savo kompiuterio gali sėdėti bet kur. Kodėl jis ir jo šeima nebijojo persikelti ten, kur daugelis kitų galbūt bijotų, padeda suprasti ženklas ant dešinės jo striukės rankovės. Jame – sukryžiuoti raudonas šautuvas ir kardas, garsios Lietuvos sukarintos organizacijos „Šauliai“, kurios istorija siekia 1919 m., simboliai. Nors organizacija buvo įkurta kaip tuometinės Šaulių sąjungos sportinio šaudymo sekcija, nepraėjus nė metams, taiklios jos narių rankos prireikė visai kitkam.

Pirmiausia kovoje už šalies nepriklausomybę prieš bolševikinę Rusiją, o vėliau po Antrojo pasaulinio karo – prieš sovietų okupantus. Būtent iš šaulių gretų buvo užverbuoti drąsūs pasipriešinimo kovotojai, kurių pavyzdžiu šiandien pasirengę vadovautis jų pasekėjai. „Prie šaulių prisijungiau 2018 metais. Norėjau išmokti ginti savo šeimą ir šalį. Šalia Rusijos niekada negali jaustis pakankamai saugus, o po apmokymų man jau nebebaisu“, – sako V. Sakalas, paaiškindamas, kodėl jo taip lengvai neišgąsdinsi, netgi priešų sienos artumu.

Neužšąlantis uostas

Pasak karinių ekspertų, Suvalkų kišenė yra labiausiai pažeidžiama galimai Rusijos agresijai NATO vieta. Galima tikėtis, kad būtent čia Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, apsėstas siekio sugrąžinti Rusijos imperiją į buvusias sovietines sienas, puls toliau, padrąsintas savo teritorinių laimėjimų Ukrainoje. Tai šimto kilometrų ilgio žemės juosta tarp Lietuvos ir Lenkijos, iš vienos pusės besiribojanti su Rusijos teritorija Kaliningradu, vieninteliu neužšąlančiu Maskvos uostu Baltijos jūroje, kurį Stalinas išsikovojo derybose su Vakarų partneriais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, o iš kitos – su V. Putino vasale Baltarusija.

NATO karinių analizių duomenimis, Rusija į pasienio zoną atsigabeno didžiulį kiekį ginklų, čia laikomi kariniai laivų, įrengtos raketų paleidimo aikštelės ir tankų poligonai. Aljanso kariai šiai vietai, pavadintai regioninio Lenkijos miesto Suvalkų vardu, yra suteikę įvairių apibūdinimų, pavyzdžiui, „Achilo kulnas“, „minkštoji papilvė“ ar „labiausiai tikėtina karo vieta“; iš tiesų, Rusijai užėmus šį siaurą žemės ruožą, Baltijos šalys būtų atribotos nuo savo sąjungininkių, o Maskva galėtų žaibiškai pulti jų sostines ir tuo pat metu per Baltarusiją įgyti strateginį sausumos priėjimą prie Baltijos jūros.

Maskvos karinėje strategijoje numatyta, kad ji nedelsdama išskleis savo branduolinį skėtį virš užkariautos teritorijos ir pagrasins jį panaudoti, jei NATO mėgins ateiti į pagalbą savo Baltijos šalių sąjungininkėms. Kad galimas Rusijos puolimas prieš Aljansą čia nėra tik hipotetinis scenarijus, matyti iš to, kad Vakarų politikai apie tai kalba vis atviriau. „Grasinimų iš Kremliaus girdime beveik kiekvieną dieną, pastaruoju metu – vėl prieš mūsų Baltijos šalių draugus. Taigi turime tikėtis ir to, kad vieną dieną Vladimiras Putinas gali užpulti ir vieną iš NATO šalių“, – sausio pabaigoje, pavyzdžiui, interviu laikraščiui „Tagesspiegel“ sakė Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius.

Todėl siekdamas atgrasyti Maskvą Berlynas neseniai susitarė su Lietuvos vyriausybe atsiųsti į Lietuvą 5 tūkst. Vokietijos kariuomenės karių brigadą (Lietuvoje jau dislokuoti 1,5 tūkst. vokiečių vadovaujamų NATO karių), o šalia Vytenio Sakalo namų šiuo metu įrenginėjamas poligonas ir jam skirtos patalpos. Tuo tarpu jis ir kiti šauliai patys imasi atsargumo priemonių. V. Sakalas namuose turi du pistoletus ir šautuvą, jo garaže stovi atsarginės benzino talpyklos, taip pat yra sukaupęs maisto produktų ilgesniam išgyvenimui, pavyzdžiui, bulvių ir kitų būtinų produktų.

Jis reguliariai dalyvauja šaulių rengiamose pratybose, skirtose ugdyti šaulių gynybinius įgūdžius. Treniruojasi nuginkluoti priešą ir tikslina savo artimųjų evakuacijos planus. Prisijungti prie šaulių, kurių Lietuvoje šiuo metu yra 15 tūkst. vyrų ir moterų (šios sudaro apie trečdalį narių), nėra sudėtinga. Tereikia įrodyti savo neteistumą ir išlaikyti psichologinius testus.

Pradinį apmokymą sudaro dvidešimt savaitgalių iš eilės, po šaudymo teorijos seka praktika lauke. Kitos pratybos kartojamos kas du mėnesius. Kiekvienas moka už savo ginklus ir reikmenis. Kai kurie šauliai, pavyzdžiui, žinomas televizijos debatų vedėjas Edmundas Jakilaitis, nori išmokti kovoti beveik kaip profesionalūs kariai, todėl prisijungia ne tik prie sukarintos organizacijos, bet ir stoja į teritorinės gynybos padalinius, tiesiogiai pavaldžios Lietuvos kariuomenei. Kiekvienas narys privalo joje treniruotis ne mažiau kaip trisdešimt dienų per metus.

„Jei Vilniuje vėl pasirodytų rusai, žudytų ir prievartautų mano artimuosius, ar kovočiau su jais savo mikrofonu? Vargu, taigi noriu būti kuo geriau pasiruošęs. Teritorinėje gynyboje mes gilinamės į detalesnius dalykus nei šauliai. Pastarąjį kartą imitavome kovą su rusų priešu okupuotame mieste“, – Vilniaus centre esančioje kavinėje pasakoja A. Jakilaitis. Jis irgi ginkluotas – turi kelis ginklus ir šimtus šovinių. „Per šešis šimtus mūsų moderniosios istorijos metų Rusija mus užpuolė daugiau nei trisdešimt kartų. Penki karai su ja kas šimtą metų – tai realybė, kurioje gyvename. Ypač po Ukrainos akivaizdu, kad karas gali vėl čia ateiti“.

Pirmosios akys

Tačiau „čia“ reikštų, kad rusai, remiami baltarusių, pirmiausia turėtų įveikti Suvalkų kišenę. Tuo tarpu kiekvienas čia apsilankęs net trumpam, lengvai susižavi vietinio regiono grožiu. Derlingų žemių čia nedaug, todėl čia išlikę šimtmečiai laukiniai miškai, daugiausia pušynai, kurių kankorėžius vietiniai gyventojai marinuoja meduje ir pasimėgauja jais ilgais žiemos vakarais. Kartkartėmis kraštovaizdis išsilieja į pievas, čia žmonės įkūrę avių ūkius, tačiau jų čia nedaug, nes, be miškų, vyrauja ežerai ir pelkės. Tai suteikia Lietuvai karinį pranašumą prieš Rusiją.

„Šiuo metu diskutuojama apie tai, kad pelkėse reikėtų pagilinti akivarus, kad agresorius juose įstrigtų, norėdamas pravažiuoti sunkiąja technika“, – sako Irmantas Jaskelevičius, vienas iš pasieniečių, lydinčių mus Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Už jo šaltoje vasario saulėje blizga kelių metrų aukščio geležinė tvora su kameromis, o už jos dar nutiesta aštrioji viela. Toliau jau tik Baltarusija. „Mums nereikia visą laiką būti čia, viską stebime mūsų bazėje esančiuose ekranuose“, – sako Jaskelevičius.

Lietuva yra pirmoji iš Baltijos šalių, savo beveik 700 kilometrų ilgio pasienyje su Baltarusija baigusi įrengti ištisinę užtvarą; nebėra nė vieno ruožo, kur jos trūktų. Be to, daugybė šviesolaidinių kabelių nutiesta gretimuose šalies miškuose, į kuriuos nukreiptos ir kameros; jos taip pat laiku signalizuotų apie įsibrovėlius. Irmantas Jaskelevičius vadovauja septyniasdešimt devyniems šios srities pasieniečiams, o visoje Lietuvoje valstybės sieną saugo trys su puse tūkstančio pasieniečių.

Ypač Suvalkų kišenėje sukurtame apsaugos tinkle taip pat gausiai dislokuota profesionali Lietuvos reguliarioji kariuomenė, tačiau politikai diskutuoja, ar, atsižvelgiant į situaciją, jos dvidešimt trijų tūkstančių karių nereikėtų papildyti visuotiniu šaukimu. Jaskelevičius ir jo vyrai turėtų būti pirmosios pasienio akys, jis būtų tas, kuris kariams praneštų apie priešo puolimą.

Jis aiškina, kad nuo šių metų pradžios dar niekas nebandė patekti į teritoriją pro tvorą. Dėl jos baltarusiai sustabdė iki tol vykdomas provokacijas, kai į pasienį atveždavo šimtus pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, tačiau ir dabar kartais per Lietuvos sieną siunčia dronus. Tai galėtų būti šnipinėjimo operacijos, tačiau dažnai juos naudoja tiesiog cigarečių bei kitos pelningos kontrabandos kontrabandai gabenti (o kažkas iš Estijos piliečių visada turi su jais bendradarbiauti). „Kaip tik vakar numušėme vieną jų droną“, – Jaskelevičius patapšnoja dėžutę su priešdroniniu šautuvu, kurį nuolat vežiojasi savo visureigio bagažinėje.

Melas ir apgaulė

Priešlėktuviniai šautuvai Jaskelevičiaus pasieniečiams gaminami už šimto kilometrų, Vilniuje, name, kuris tikrai nepanašus į modernią ginklų gamyklą. Veikiau primena nykų biurų pastatą. „Mes gerai maskuojamės, ar ne?“ – juokiasi Egidijus Šilanskas, šautuvus gaminančios bendrovės „NT Service“ direktorius. Jis neįsileidžia mūsų į gamybos patalpas, baimindamasis galimo šnipinėjimo, tačiau pamažu išdėlioja įvairius savo produkcijos pavyzdžius ant stalo savo kabinete, kurio sienos išklijuotos žymių žmonių nuotraukomis su jo vadovaujamos bendrovės ginklais, tarp kurių ir buvęs Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnyj.

Čia ne tik šautuvai, bet ir specialios liemenės, siunčiamais signalais galinčios sutrikdytų Rusijos ir Baltarusijos dronų skrydį. „Lietuvos kariuomenės susidomėjimas mūsų gaminiais akivaizdžiai auga“, – sako A. Šilanskas. Lietuvos kariuomenės planuotojai tai daugiausia aiškina įvykiais Ukrainoje, kur bepiločiai lėktuvai ir juos likviduojantys šautuvai yra vieni pagrindinių ginklų. Iš tiesų jie padeda ukrainiečiams kompensuoti personalo ir kariuomenės trūkumus, leidžia stabdyti Rusijos karinės technikos judėjimą ir nepaisant persvaros išlaikyti daugiau ar mažiau statišką frontą.

Todėl tikimasi, kad bepiločiai orlaiviai ir priešlėktuviniai šautuvai galėtų atlikti sulaikymo vaidmenį Suvalkų kišenėje. Galbūt ir kitose panašiose Baltijos šalių vietose, kur rusai galėtų bandyti prasiveržti į NATO (kaimyninėje Latvijoje kariniai strategai išskyrė Daugpilio pasienio miesto apylinkes, Estijoje kalbama apie Narvos pasienio miestą). „Jis sakė, kad nepuls Ukrainos, bet tai padarė. Tokių jo pavyzdžių yra šimtai“, – sako Lietuvos užsienio reikalų viceministras Jonas Survila, reaguodamas į šviežią Rusijos prezidento pareiškimą interviu amerikiečių žurnalistui Tuckeriui Carlsonui, kad jis neketina veržtis į Baltijos šalis.

„Šiuo metu, kai mes kalbamės, nėra jokių žvalgybinių duomenų, kad jau iškart – rytoj – grėstų mūsų ar mūsų sąjungininkų užpuolimas“, – sako viceministras J. Survila, labai stengdamasis kuo aiškiau ištarti žodį „rytoj“. „Bet ilgalaikėje perspektyvoje? Tokia galimybė, žinoma, yra. Rusijos ekonomika perėjo į visiškai karinį veikimo modelį, visuomenė ten išaitrinta propagandos. Į grėsmes turime žiūrėti labai rimtai. Jei pažvelgtume į žemėlapį nuo Suomijos iki Turkijos, Suvalkų kišenė yra pažeidžiamiausia dėl savo geografinės padėties, tai akivaizdu“.

Įvairių Aljanso valstybių pareigūnai pateikia įvairius skaičiavimus be išsamesnės informacijos apie tai, kada Rusija galėtų bandyti imtis veiksmų prieš NATO (pajėgų tam jai pakaktų). Vokietijos gynybos ministras Pistorius kalba apie penkerių-aštuonerių metų horizontą, kiti mini trumpesnius terminus. Lietuva maksimaliai plečia savo gynybinius pajėgumus, skirdama jiems 2,8 proc. BVP, taigi yra viena iš keturių daugiausiai šiuo požiūriu investuojančių NATO šalių.

Tačiau kitos to nedaro; europiečių ilgalaikes mažas išlaidas gynybai nuolat kritikuoja buvęs JAV prezidentas, o dabar kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas, kuris per rinkimų kampaniją sakė, kad JAV negins nuo Rusijos tų, kurie tinkamai neapmoka sąskaitų už gynybą. Lietuva, kurios vyriausybė ir opozicija šiuo klausimu yra pasiekusios politinį sutarimą, yra sąrašo viršuje, tačiau ir jai dar daug ko trūksta. Ji neturi nei naikintuvų, nei savo priešlėktuvinių raketų sistemų – visa tai teikia Aljansas. „Turime maksimaliai išnaudoti turimą laiką, įsigyti ginklus, toliau modernizuoti kariuomenę. Tai, ką darome dabar, pravers per ateinančius dvidešimt ar trisdešimt metų", – sako žinomas Lietuvos karinis ekspertas Aleksandras Matonis.

Tie, kurie neketina kovoti tiesiogiai su ginklu rankose, mąsto, kaip būti kitaip naudingais. „Tikriausiai padėčiau pagyvenusiems žmonėms, kurie neturi artimųjų“, – sako eksperimentinė menininkė Laura Garbštienė, gyvenanti ir kurianti Lietuvos kaime. Televizijos vakaro žinių laidose rodomi reportažai apie žmones, namuose statančius slėptuves; šalyje diegiamos mobilizacijos planų naujovės. Vilnius kartu su lenkais reguliariai rengia karines pratybas Suvalkų kišenėje. Visa tai neatrodo kaip panika, o veikiau, sutaria vietos gyventojai, kaip pastangos kuo geriau pasiruošti ir parodyti Rusijai, kad jei ji ką nors pabandytų, gali išsilaužyti dantis vos tris milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje. Tai nebūtų pirmas kartas.

Karas po karo

Vienas dažniausių Suvalkų kišenėje esančių skulptūrų objektų yra grybai. Vienas stovi priešais provincijos miesto Varėnos savivaldybę – bronzinis berniukas žvelgia į tolį, kaire ranka prisilaikydamas kepurę ant galvos, o dešinėje neša krepšį, pilną grybų. Jame baravykai, voveraitės, ūmėdės. Lietuviai mėgsta eiti grybauti, bet savo miškuose turi būti šiek tiek atsargesni nei čekai. Bet kurioje vietoje galima netikėtai prasmegti kelis metrus po žeme, į vieną iš šimtų bunkerių, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pastatė jų protėviai.

1944 m. liepą sovietai užėmė Vilnių ir po nacistinės Vokietijos Lietuvos okupaciją perėmė Maskva. Stalinas dešimtis tūkstančių lietuvių išvežė į gulagus, tačiau dvidešimčiai tūkstančių pavyko pasislėpti bunkeriuose miškuose ir iš ten, kaip jau minėta, pradėti partizaninį karą prieš sovietus. Galingiausias pasipriešinimo etapas truko penkerius metus, o lietuviai jį iki šiol vadina „karu po karo“; mažos Baltijos tautos pasipriešinimo Rusijos dominavimui iki galo Maskva nenuslopino iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Tačiau iki to laiko visi bunkeriai jau seniai tapo apleisti, apaugę žole ir apkritę šakomis. Tie, kurie prisiminė gyvenimą juose, dažniausiai jau buvo mirę. Centrinio bunkerių žemėlapio nėra, kartais žmonės juos suranda neplanuotai, grybaudami, arba istorikai metų metus jų ieško, remdamiesi ano meto dienoraščiais ir prisiminimais. Vienas toks bunkeris 2018 m. buvo atsitiktinai aptiktas iškyšulyje prie Merkio upės, o vėlesniais metais paverstas nedideliu muziejumi, nes jame buvo apsistoję keli legendiniai partizanai. Jų dėka žuvo nemažai sovietų kareivių, o galiausiai jie patys buvo suimti ir sušaudyti.

„Kasmet čia atvyksta tūkstančiai žmonių“, – sako istorikas Mindaugas Černiauskas prie angos į požeminę slėptuvę. Valstybė vis dažniau remia kitų panašių vietų paieškos programas. „Svarbu žinoti, ko pasiekė mūsų protėviai, kokie jie buvo nepalaužiami. Kuo geriau žinome jų istorijas, tuo daugiau stiprybės dabarčiai iš jų semiamės“, - įsitikinęs Černiauskas. Šiandien to meto išsivadavimo kovos palikusios pėdsaką ne tik duobėmis žemėje, bet ir Lietuvos gyventojų sudėtimi. Palyginti su kitomis Baltijos šalimis, Lietuvoje gyvena mažiausia rusų tautinė mažuma, ir tai papildomas jos privalumas.

Kai Stalinas ėmė valyti Baltijos šalis nuo jų gyventojų – iki šiol beveik kiekvieno lietuvio šeimoje yra kas nors, buvęs gulaguose, – ir vežti čia paklusnius rusus, siekdamas visiškai kontroliuoti regioną, įsisiautėjęs pilietinis karas įvykius pasuko kitaip, nei jis įsivaizdavo. Rusai bijojo vietinių gyventojų keršto, todėl šiandien Lietuvoje rusų mažuma sudaro „tik“ apie šešis procentus gyventojų; Latvijoje, kuri ne taip stipriai priešinosi, ji beveik penkis kartus didesnė, panašiai yra ir Estijoje. Be to, dalis rusų į Lietuvą atvyko dėl XIX a. dėl religinės trinties, kai senosios stačiatikybės išpažinėjai bėgo nuo oficialių religinių reformų ir rado prieglobstį religiškai tolerantiškoje Lietuvoje.

„Dėl to jie labiau susiję su šia šalimi. Todėl manau, kad jei Putinas savo galimą agresiją prieš mus norės pagrįsti argumentu, kad apgintų rusų mažumą, kaip jis paprastai daro, nesulauks daugumos Lietuvos rusų simpatijų“, – sako Olga Ugriumova, iš rusų ir žydų kilusi lietuvė, kuri veda vietos visuomeninio transliuotojo laidą rusų kalba.

Akistata su priešu

Jau po vidurdienio, Baltarusijos tankų aikštelėje dundėjimas nutilo, o Eglė Sakalienė ruošiasi patiekti pietus. Prieš tai jos vyras siaučia sode su šunimi, prieš kelis mėnesius atklydusiu iš kažkur. Jis loja ant nepažįstamų žmonių ir šiepia dantis, bet glaudžiasi prie jį priglaudusių šeimininkų. Akivaizdu, kad jam čia patinka.

Kiekvieną kartą, kai kartu su šeimininku jie žengia per slenkstį, virš jų plevėsuoja XV a. istorinė Lietuvos vėliava – vienas seniausių nepriklausomos valstybės simbolių. „Jei viskas prasidėtų čia ar netoliese, aš likčiau čia. Pirmiausia nuvežčiau žmoną ir vaiką į saugią vietą, o tada stočiau su jais kovoti“, – sako Vytenis Sakalas didėjančios grėsmės iš rytų akivaizdoje, virš jo galvos plevėsuojant valstybinei vėliavai su raiteliu ant balto žirgo, kuris su skydu ir kalaviju rankose be baimės šuoliuoja priešo link.

Autorius Ondřej Kundra, vyr. redaktoriaus pavaduotojas